Skanūs įspūdžiai iš Bulgarijos, Turkijos and more
Kaip keista po kelionės grįžti namo! Keliaujant su kitais žmonėmis nori nenori turi kažkiek keisti kasdienius įpročius, miegojimo trukmę, maisto ritmą, veiklas ir panašius dalykus. Galbūt aš kažkiek konservatorė, bet grįžti prie man įprastų dalykų visada yra be galo malonu. Tačiau vienaip ar kitaip, vasaros užbaigimas – pakeliavimas po Europą ir truputį Aziją buvo labai šaunus. Galėsiu įsmeigti dar kelis smeigtukus į žemėlapį, kurį netrukus vėl pakabinsiu ant sienos, tik šįkart ant naujos, baltos, kol kas šaltos ir nejaukios.
Bulgarija mus pasitiko karščiu ir dideliu vėju, Juodoji jūra – didelėmis, bet šiltomis bangomis. Vaizdas pro buto, kuriame gyvenome 12 dienų, langą buvo nepakartojamas… Giedras dangus, ryški jūra ir uolos. Pirmosios naktys buvo itin gražios, nes bute košiantis vėjas romantiškai judindavo užuolaidas, skiriančias kambarius. Kiekvieną rytą pramerkus akis žvilgsnis krypdavo į banguojančia jūrą, o maudynės joje būdavo smagiausia dienos dalis. Valanda, praleista vandenyje, prabėgdavo taip greitai! Bet po kelių dienų vėjas nurimo, jūra pasidarė panaši į ežerą, oras dar labiau įkaito ir vertė džiaugtis, kad pasikrausime šilumos visam vėsiam Lietuvos rudeniui.
Jau prieš kelionę svajojau apie arbūzus ir pomidorus Bulgarijoje, apie kuriuos girdėjau tik gražiausius žodžius. Ir boy oh boy, kokią tiesą jie skelbė! Skaniausi gyvenimo arbūzai, pomidorai ir kukurūzai gulė mūsų skrandžiuose ir vertė merktis iš malonumo. O kur dar pačios šviežiausios daržovės ir žuvys iš netoliese esančio turgelio, virtusios į skanius troškinius, makaronų padažus ar paprasčiausią keptą jūrinį ešerį su česnaku, petražolėmis ir šlakeliu citrinos sulčių…
Mūsų miestelio Ahtopolio gatvėse bei paplūdimiuose stebino visur pardavinėjami virti kukurūzai. Ir nors jie buvo tikrai neblogi, nepalyginimai skanesni buvo tie, kuriuos išsivirėme patys ir kirtome užsibarstę druskos ir aptepę sviestu.
Švęsdami draugės gimtadienį apsilankėme viena restoranėlyje visai ant jūros kranto. Kol stiprus vakarinis vėjas taršė mūsų plaukus, skaitėme gausų jūros gėrybių meniu ir rinkomės žuvis, midijas, sūrį ir kitas gėrybes. Žinoma, užsisakėme ir tradicinių, kiekviename Bulgarijos restorane ir kavinėje patiekiamų Šopska salotų, kurias sudaro pomidorai, agurkai, žaliosios paprikos, kartais svogūnai ir tarkuotas baltas bulgariškas sūris. Skaniai pavalgę keliavome leisti gimtadieninių žibintų, kuriuos ore talžė vėjas ir skraidino į krūmus, tad tik vienam žibintui buvo lemta pakilti į dangų.
Kadangi gyvenome apie 30 kilometrų nuo sienos su Turkija, pamiegoję 3 valandas, kėlėmės 5-tą ryto ir svajodami apie hamamą, turgų ir baklavą (čia jau aš buvau pagrindinė svajotoja) išsiruošėme į Stambulą. Kelias iki sienos buvo vieni serpantinai, tad man, jautraus skrandžio turėtojai, jūrų gėrybės iš vakaro + vingiuotas kelias nebuvo pats geriausias derinys… Bet įvažiavus į Turkiją pasitiko plačiajuosčiai puikūs keliai, tad daugiau problemų nebebuvo. O Stambulo dydis yra tikrai neįsivaizduojamas. Jau pačiuose pakraščiuose prasideda milžiniški kamščiai, o visi tik pypina ir pypina, lekia, lenda, vėl pypina… Va taip, eismo kultūra ten tikrai kitokia nei pas mus, kiekvienoje gatvėje juste jauti gyvenimą ir aistrą. Kaip turkui turėtų būtų nuobodu važinėti Vilniuje! Pasikamavę centre, radome parkingą ir pradėjome kelionę į pagrindinę dalį, kurioje stovi Sofijos soboras. Sukirtę po labai neskanų, sausą kebabą, perėjome ilgą tiltą, kuriame smirdėjo žuvimi (po rytinių įvykių man tai labai labai nepatiko…), o kiekvieno po tiltu įsikūrusio restorano darbuotojai įkyriai kvietė užeiti pavalgyti. Tuo metu Stambule buvo 12 valanda, pats karštis, man tikrai sunkiai pakeliamas. Klaidžiodami suradome turgų, kuriame nusipirkome turkiškų saldumynų ir baklavos su pistacijomis, kuri buvo pats skaniausias mano gyvenime valgytas dalykas. Kaip dabar norėčiau dar bent gabalėlio! Po turgaus nusprendėme apsilankyti geriausiu pasaulyje tituluojamame Cagaloglu hamame, kuris yra paprastas hamamas su dirbtinai užkeltomis kainomis. Mes su drauge nelabai žinojome, ką ir kaip daryti, todėl šis apsilankymas nepaliko didelio įspūdžio, tačiau vyrai buvo labai patenkinti, tad kada nors, žinant visas turkiškos pirties subtilybes, tikrai reikės pakartoti šią procedūrą.
Po pirties nusprendėme keliauti atgal prie mašinos. Ištrūkus iš centrinės dalies šurmulio ir atvėsus orams, Stambulas nustebino kaip svetingas, be galo draugiškų ir paslaugių žmonių miestas. Kiekvienas žmogus, sutiktas gatvėje, buvo pasirengęs padėti rasti kelią, nuvesti iki tam tikros vietos arba paskambinti kitam žmogui, kuris kuo nors galėtų padėti. Išalkę po visos dienos slampinėjimo, prisėdome mielame restoranėlyje, kuriame nebuvo meniu, o padavėjai buvo paslaugiausi kada nors sutikti restorano darbuotojai. Atnešę tądien gamintų jautienos suktinukų, parodė, kaip teisingai juos sulenkti ir kaip valgyti, užsilašinus citrinos sulčių bei užkandant aštriais žaliais lapais, kurių pavadinimo, deja, nežinau. Šis sultingas, sodraus skonio patiekalas visus mus labai sužavėjo ir padėjo pamiršti baisius kebabus, valgytus ryte.
Labai skaniai pavalgę nusprendėme dar pasivaikščioti žaviomis gatvelėmis, pilnomis knygynų, vietinių restoranų, įvairiausių parduotuvėlių ir daugybe kačių, sutinkamų kiekviename žingsnyje. Priėję plačią gatvę, pilną žymių parduotuvių, pasukome į siaurą gatvelę išgerti tradicinės, visur vietinių geriamos arbatos ir parūkyti turkiško kaljano. Visa popietė buvo labai maloni, nes nebevargino karštis, nebespaudė žmonių minos ir nuo centro nutolusi Stambulo dalis buvo daug gražesnė, nei centrinė.
Pavargę po ilgos dienos Stambule vėl sėdome į mašiną ir 5-ias valandas važiavome iki savo miestelio Ahtopolio Bulgarijoje. Likusias dienas ten kaitinomės saulėje, maudėmės jūroje, vaikštinėjome, atšventėme ir mano gimtadienį vėl prisivalgydami jūros gėrybių restorane (kurį laiką tikrai nebegalėsiu į jas žiūrėti) ir leisdami žibintus į dangų, kurie šįkart skrido be jokių problemų dėl vėjo nebūties.
Nusprendę, kad jau laikas traukti Vilniaus pusėn, porai valandų užvažiavome į Sofiją, kuri pasitiko vėsiu oru ir nuobodžiais, sovietika alsuojančiais pastatais. Išgėrę kavos šiek tiek pasivaikščiojome, tačiau šis miestas nepaliko didelio įspūdžio. Tą naktį pernakvojome Serbijos viduryje esančiame Niš miestelyje ir kitą rytą išvažiavome į Budapeštą. Nuostabus miestas, stebinantis savo puikia architektūra, tiltų gausa ir grožiu, naktinėmis šviesomis ir kultūra. Būtinai ten grįšiu, pažadu. tą naktį miegojome viešbutukyje šalia autostrados, bet krovininių automobilių garsai netrukdė puikiai išmiegoti ir kitą rytą traukti link Bratislavos. Jos senamiestis man atrodė kaip idiliška vieta turistams su siauromis gatvelėmis, gražučiais pastačiukais ir gausybe kavinių. Kelios valandos Bratislavoje neprailgo, nes atradome pačią nuostabiausią mano kada nors aplankytą kavinę SHTOOR Home Made Coffee. Barmenai – barzdoti, puikiai susišukavę vyrai. Interjeras – 50s laikmečio dvasia su milžiniškomis horizontaliomis durimis, vedančiomis į rūsio erdvę, šviestuvai – skrybėlės ir labai skani kava. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju!
Po Bratislavos laukė 17 valandų kelionė į Vilnių ir ankstų penktadienio rytą jau buvome namuose. Va štai tokią, tikrai skanią ir pilną įspūdžių kelionę apturėjau, kurios akimirkomis malonu pasidalinti su Jumis. Ačiū, kad skaitote ir gaminate, iki! :)
Skanios mintys 
Baklava- pats geriausias dalykas gyvenime, aišku po mylimojo. :)))
Tikrai taip :)
Tie kartūs lapai Sambule yra arugola arba grazgraste, kuri visada būna parduodama tokia didele, o ne miniatiurine kaip Lietuvoje,
Kaip įdomu, net nebūčiau pagalvojus, kad ta pati rukola… Skonis pasirodė kokius 3 kartus stipresnis.