Štai kas neįtikėtinus pusę metų dėjosi Porte / What was happening in Porto for an unbelievable half a year

Olá, tudo bem?

Grįžau… :) Po pačių nuostabiausių 5 mėnesių gyvenime aš ir vėl dienas leidžiu Vilniaus senamiestyje. Sunku pradėti pasakoti, ką patyriau, ką pamačiau, ką paragavau, nes viskas, kas vyko mano Erasmus studijų pusmetyje Porte, dabar atrodo lyg sapnas. Sapnas, trukęs nuo rugsėjo 1-os iki sausio 20-os. Neužtenka pasakyti, jog tai buvo geriausi 5 mėnesiai mano gyvenime, kuriuos prisiminsiu visada. Portugalija, o ypač Portas, tapo antrais namais, į kuriuos visada norėsiu sugrįžti. Manasis Portas alsuoja kažkokia nepaaiškinama dvasia, kurį įtraukia ir nenori paleisti, o aš ir pati nenoriu pabėgti. Bet viskas kada nors baigiasi ir kad ir kaip sunku buvo pirmąsias dienas būti Vilniuje be galimybės susitikti su naujais draugais, tapusiais artimiausiais žmonėmis, bandau stumti depresiją šalin ir pradedu dar labiau vertinti laiką, praleistą ten. Tad šis blogo įrašas iš tiesų yra labiau man, nei Jums, kurį galėsiu pasiskaityti, kai pasidarys truputį (arba labai) liūdna ir norėsiu prisiminti visus nuostabius dalykus, kurie verčia šypsotis. Taigi, pradedu:

And I’m back… :) After insane 5 months I am again spending my days in the Oldtown of Vilnius. It’s really hard to start sharing the things I have done, seen and tasted, because everything that happened in my Erasmus studies in Porto now seems like a dream. A dream which took place from September 1st till January 20th. It’s not enough to say that it was the most amazing 5 months of my life, which I will remember forever. Portugal, and especially Porto, became my second home. Porto has this vibe in the air which cannot be explained, but it drags you in and doesn’t want to let you go and of course I didn’t want to run away from it myself. But everything comes to an end eventually and even though the first days back home were very very hard without an ability to meet all of my new friends who became so close to my heart, I am trying to push the sadness away and appreciate the time there even more. Therefore this blog post is actually more for me than for You, with hopes to remember all the amazing things that happened if I start feeling super sad (of course there is a huge possibility that it will only make me feel sadder, but I am willing to risk it). So, here we go:

Ama-Duoro_MainPic

Lėktuvui nusileidus, man ir kursiokei, o dabar ir vienai iš artimiausių žmonių, Gabrielei iš karto į veidus smogė karštis ir drėgmė. Pirmą dieną jausti tokį drėgną orą buvo keista, bet gana greitai prie to pripratau ir dabar net ilgiuosi (tik ne lietingomis dienomis, kai skalbiniai neišdžiūdavo net per 3-4 dienas). Gyvenome mielame butuke Porto centre, tad praktiškai viskas buvo pasiekiama pėščiomis, išskyrus universitetą ir vandenyną. Tik dalykas tas, jog nusivežtų aukštakulnių neapsiaviau nė karto – visos Porto gatvės tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn. Geras sportas, bet aukštakulniams teko tarti ne. Visus pusę metų mums neįtikėtinai nuskilo su oru. Spalio pabaigoje džiaugėmės 27 laipsniais ir vandenynu, o gruodžio viduryje 16 laipsnių šiluma, saule ir surfinimu, kurio labai pasiilgstu net ir apturėjus traumą, kai banglentės pelekas praskėlė kaktą (aišku, pasidariau ir selfį, kaip be jo).

When the plane landed, the first thing Gabrielė (my coursemate which was going with me who now became one of my best and dearest friends) and I felt was heat and humidity. At first it was strange to feel such humid air, but soon enough I got used to it and now I kinda miss it (just not the rainy days, when laundry didn’t dry for 3 or 4 days). We were living in a nice apartment in the center of Porto, so almost everything could be reached by foot except university and the ocean. I made a mistake of packing some high heels… It is impossible to walk with them in Porto as the streets constantly go up and down, which is a good excercise, but I had to say no to my heels. Also, we were incredibly lucky with the weather. At the end of October we could enjoy 27 degrees and the beach and in the middle of December it was 16 and sunny so we could surf, which I fell in love with even though the fin of the board hit my forehead really hard (of course I made a selfie after)!

vaizdeliai

surfing

trauma

Rugsėjo pabaigoje susiorganizavome kelionę į Portugalijos pietuose esantį Algarvės regioną, kurio paplūdimiai, uolos, vandenyno mėlynumas ir šiluma vis dar stovi akyse. Per tą mėnesį jau buvau spėjusi pasiilgti vairavimo, tad džiaugiausi galinti lėkti greitkeliais per visą Portugaliją,  o šauni kompanija kelionę padarė dar nuostabesnę. Kalbant apie kompaniją, negaliu atsižavėti žmonėmis, su kuriais turėjau galimybę susipažinti. Kiti Erasmus studentai iš įvairiausių pasaulio kampelių bei neįtikėtinai draugiški ir atviri portugalai, kuriuos drąsiai galiu vadinti draugais, padėjo pažinti Portą ir pajusti jo šėlsmą iki galo.

At the end of September we organized a trip to Algarve, a region in the south of Portugal. The beaches, cliffs, colour of the ocean and sun are still so vivid in my eyes. I was starting to miss driving by that time so I was very happy to be able to drive really fast in the highways from the North to the South and the incredible company made this trip even more amazing. Speaking about the company, I can’t stop admiring the people I met. Other Erasmus students from all over the world and very friendly and open Portuguese people, which I can call my friends now, helped to get to know Porto and feel it’s craziness to the max!

algarve

Dažnai tiesiog išeidavom iš namų ir eidavom bet kur, kur akys veda. Pasiklysdavom? Daug kartų, bet nuo to tik įdomiau! Tokių pasivaikščiojimų metu atrasdavom begales šaunių vietų, kartais tekdavo ir paprakaituoti ieškant kelio namo, ypač netikėtai atsiradus ant greitkelio ar nerandant kelio atgal ant tilto, kad grįžtumėm į Portą iš kitos Douro upės pusėje esančio Villa Nova de Gaia miesto. Žinoma, vaikštant po Portą aplankėme pačius žymiausius objektus, bet daug smagiau buvo atrasti ne tokias žinomas, bet labai mielas ir gražias vietas. Labai džiaugiausi stebėdama futbolo rungtynes Estádio do Dragão stadione, kuriose prarėkiau balsą ir kartu su kitais įnirtingai palaikiau FC Porto komandą (jos šaliką saugosiu amžinai).

Very often we would just go out of the house and walk without a destination. Did we get lost? Of course, lots of times, but that only makes it more exciting! During those walks we found a lot of cool places and sometimes we really needed to break a sweat to come home, especially after finding ourselves on the highway or not being able to find a way back on the bridge to come back to Porto from Villa Nova de Gaia, a city across the Douro river. Of course we visisted the most famous sights in Porto, but it was way more fun to find less known, but very cool places. Also it was very exciting to watch a football game in Estádio do Dragão stadium where I completely lost my voice while cheering for FC Porto with everyone else (I will forever keep the scarf of the team).

porto

atradimailietuva

Per Kalėdas su Gabriele pagaminome jaukią vakarienę keliems tuo metu Porte likusiems Erasmus studentams ir nors buvo 15 laipsnių šilumos, prisikabinėjus Kalėdinių lempučių ir užsidegus žvakių Kalėdų dvasią kažkaip pavyko pajusti. O Naujuosius sutikome draugų bute, iš kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į pagrindinę Aliados aikštę ir fejerverkus.

Gabrielė and I invited some people for a cozy Christmas dinner at our place and even though it was 15 degrees outside, Christmas lights and candles let us feel the Christmas spirit at least a little bit. And New Years Eve was awesome as we could see the main square Aliados with all the fireworks from friends’ apartment with an incredible view.

kaledosirnauji

Na, o dabar apie svarbiausią – maistą. Pačią pirmą mokslų savaitę aš likau be žado, kai universiteto valgykloje šalia mėsos kepsnio, salotų ir ryžių gavau ir… čipsų. Tų paprasčiausių bulvinių čipsų iš pakelio. Kaip paaiškėjo vėliau, tai ten gana įprasta, bet aš, valgydama čipsus su normaliais pietumis, jaučiausi žiauriai keistai. Taip pat praktiškai ant visų mėsos patiekalų viršaus būna užkraunamas keptas kiaušinis su minkštu bėgančiu tryniu, o tai man tikrai patiko. Prie vandenyno gausu žuvies restoranų, kurie neįtikėtinai skaniai ruošia šviežias, tą dieną pagautas jūros gėrybes. Jau ką ką, bet žuvį portugalai ruošti moka. Menkė – populiariausia žuvis, ruošiama milijonais būdų, o didelių džiovintų sūdytų menkių, sukrautų į didelius kalnus, galima rasti kiekvienoje parduotuvėje. Kepyklėlėse gausu labai skanių, dažniausiai gausiai kremu pripildytų, desertų, kurių populiariausi yra pastéis de nata pyragėliai (bandysiu pasigaminti ir namuose). Porto virtuvės karalius – galingas Francesinha (išvertus iš portugalų kalbos mažoji prancūzaitė) sumuštinis. Jis yra tiesiog wow. Duona, kumpis, steikas, chipolata dešra, linguiça, o ant viršaus kalnas sūrio, aštrokas pomidorų ir alaus padažas bei keptas kiaušinis. Rojus. Svarbu atrasti gerai jį ruošiantį restoraną arba pasikviesti gaminti mėgstantį draugą portugalą į namus, kad pagamintų jį asmeniškai. Būtent namuose gaminti Francesinha sumuštiniai buvo patys skaniausi. Taip pat reikėjo priprasti prie kiek kitokio valgymo laiko. Pietūs nuo 12 iki 14 ar 15 valandos, po to dauguma restoranų užsidaro ir vėl atsidaro tik apie 19 valandą. Vakarienė, kaip ir kitur pietų Europoje, valgoma vėlai, apie 9 valandą ar dar vėliau (būtent dėl to visos naktys su draugais prasidėdavo labai vėlai, po ko pasidarė visai įprasta namo grįžti ne anksčiau kaip 7 valandą ryto… hehehe). Bet dažnai į restoranus neprivaikščiosi, tad dažniausiai maistą gamindavomės namuose. Gabrielė virtuoziškai gamindavo pagrindinius patiekalus, o man atitekdavo desertai. Ach, maisto Porte netrūko, iš ten turbūt ir visos mus merginas užklupusios problemėlės dėl kiek padidėjusio svorio… Bet užtat tikrai skaniai valgėm!

And now about the most important part – the food. I was speechless when in the first week of studies in the university canteen I got a meat steak, salad, rice and… potato chips. Yup, those chips that you eat from a bag, so eating them with a main meal was a little bit strange, but as I later found out it is rather popular there. Also, 90% of the time you will get a fried egg with a runny yolk on top of your meat, which I really liked. There are lots of really good fish restaurants next to the ocean, which offer really tasty seafood dishes from fresh ingredients cought that day. Cod is the most popular fish prepared in a million different ways. Everytime you enter the food store you will see huge piles of dried salted cod. Bakeries are full of really nice, usually cream filled, desserts and pastries and the most popular are the traditional pastéis de nata cream tarts, which I will try to recreate at home. The king of Porto cuisine is a majestic sandwich called Francesinha (meaning little Frenchie in Portuguese). It is just wow. Bread, ham, steak, chipolata sausage, linguiça, cheese on top, a spicy tomato and beer sauce and a fried egg. Heaven. It is important to find a restaurant that makes good Francesinhas or just invite a food lover Portuguese friend to prepare it for you at home. Those homemade Francesinhas were the best and tastiest ones. Also we had to get used to a little bit different routine of eating. Lunch lasts from 12 till 2 or 3 pm, then the majority of restaurants close and open again at around 7 pm. As everywhere in south Europe, dinner is eaten very late, at 9 pm or even later (because of that all nights out with friends started very late and after some time it became usual to come back home not earlier than 7 in the morning… hehehe). But we couldn’t eat at restaurants every day, therefore most of the time we cooked at home. Gabrielė was mainly cooking delicious main dishes and my responsibility were desserts. Ahh, there was more than enough food in Porto, which is probably why us girls had some minor weight problems… But at least we ate some damn good food!

restoraneliai

maistelis

Francesinhos

Čia sugebėjau aprašyti tik labai nedidelę dalį visų įspūdžių, bet mano galvoje viskas dar skraido ir man tikrai reikia laiko, kad mintys ramiai susigulėtų. Bet patarimas – jei yra galimybė išvykti į studentų mainus, neleidžiu sakyti ne! Tai tikrai buvo neįtikėtinas pusmetis, suteikęs vertingos patirties, išmokęs savarankiško gyvenimo, o svarbiausia suteikęs galimybę susirasti daugybę nuostabių draugų, kurie padėjo pažinti ne tik Porto, bet ir kiekvieno iš jų šalies kultūrą. Tad rekomenduoju 140 procentų. Vienintelis trūkumas – depresija, užklumpanti grįžus iš mainų. Einu bandyt kažkaip susitvarkyt su tuo…

P.S. Man tikrai nesiseka susitvarkyt su skėčiais.

I could only share a very little piece of the whole experience, but it’s because everything is floating in my head and I really need time to process everything that happened. But an advice – if you have a chance to go a student exchange program, you must go! It really was an awesome half a year which taught me lots of valuable lessons, secrets of living independently and most importantly allowed me to meet the most amazing people which helped me not only to get to know Porto, but also cultures of their home countries. Therefore I recommend it 140%. Only one drawback is the post-Erasmus depression which is kicking in hard at the moment. I will try to do something about it…

P.S. I should really do something about me and umbrellas. We just don’t go together.

Obrigada, Porto!

IMG-20141118-WA0002

4 thoughts on “Štai kas neįtikėtinus pusę metų dėjosi Porte / What was happening in Porto for an unbelievable half a year

  1. Mums dar ryt žada saulėtą dieną Porte, bet jau ir lietui pilant nuomonę susidaryti galima. Intymesnis, jaukesnis ir autentiškesnis. Sakau, gal čia ir kolegos nuopelnas, kuris irgi Porte erasmuso pusmetį praleido ir vis pasakojo, kaip grįžti norisi, bet palankumas šiam miestui kaip mat iš Sao Bento stoties išlipus užliejo. :)
    Pastel de nata buvo beveik kiekvienos dienos valgiaraštyje ir Franchesinha jau ragavom. Kaip tokiam sumuštiniui, tai perdėm delikatus pavadinimas :D

    • Kaip džiaugiuos, kad lietus mūsų ilgai nekamavo, bet ir per lietų žavesys niekur nedingsta. Hahaha dėl Francesinha pilnai sutinku, “mažoji prancūzaitė” nė pro kur neapibūdina sumuštinio esmės, nei jis mažas, nei jis kažkuo susijęs su Prancūzija. Oh well :D Smagu, kad nukeliavot ir kad patinka! Jei bus laiko, užlipkit į Torre dos clérigos, nueikit į Palácio de Cristal, o išvis fainiausia yra eiti pėščiom palei upę nuo Ribeiros (kur Dom Luis tiltas) iki Matosinhos paplūdimio, užtruksit apie 3 valandas lengvu žingsneliu, bet labai gražu, kai upę pakeičia vandenynas, o ir vandenyno pakrantėj daugybė gražių vaizdų. Galit prisėsti kavinukėj praktiškai ant vandens, atsigerti sangrijos ir stebėti bangas. O jeeeetau nu… Užplūdo vėl prisiminimai. Grįšiu teeeen, tikrai. Pasimėgaukit! :)

Leave a Comment

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s